werwerwerwerewr

Naujienos

Spalio 29-31 d. Kavarske organizuojamas šviečiančių moliūgų parkas

Kviečiame visus – bendruomenes, mokyklą, darželį, namo ar laiptinės kaimynus, mamas, tėčius ir vaikus, draugus, darbo kolektyvus pasidaryti nedidelę šventę sau ir kitiems, pažadinti kūrybinę energiją ir atsiduoti fantazijoms.

Skaptuokite, dekoruokite, kurkite ir nustebinkite!

 

Išskaptuotus šviečiančius moliūgus prašytume atnešti spalio 29 d. (šeštadienį) nuo 11 iki 15 val. prie varpelių arkos esančios Kavarske. Ten jus pasitiks kultūros darbuotoja ir padės įsikurti.

Nepamirškite atnešti papildomų žvakučių, kuriomis pakeisime jau sudegusias.

Minint organų donorystės ir transplantacijos dieną kultūros centras nušvito žalia spalva

Š. m. spalio 8-ąją visame pasaulyje renginiais ir akcijomis minint Organų donorystės ir transplantacijos dieną, kultūros centre uždegta žalia šviesa gyvenimui.

Organų donorystei ir transplantacijai palaikyti Lietuvos miestai vienijasi ir žalia (organų donorystės) spalva apšviečia savo miesto reikšmingus pastatus, tiltus bei alėjas, siekiant atkreipti Lietuvos gyventojų dėmesį į šią jautrią medicinos sritį, kurios sėkmė didele dalimi priklauso nuo visuomenės palankaus požiūrio.

Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos kasmet organizuoja šiai dienai skirtus renginius ir akcijas. Jų tikslas – informuoti visuomenę apie donorystės tikslą, prasmę, pagerbti organų donorystei ir transplantacijai labiausiai nusipelniusius Lietuvos žmones – žurnalistus, visuomenės veikėjus, gydytojus, kunigus, mokytojus, kitus aktyvius gyventojus.

Kiekvienas esate kviečiami apgalvoti galimybę tapti organų donoru ir įsigyti Donoro kortelę. Donoro kortelė – tai žmogaus nesavanaudiškumo ir gerumo simbolinė išraiška. Pagal Lietuvos įstatymus Donoro kortelė yra teisinis dokumentas, kurį įsigijęs žmogus išreiškia sutikimą tapti organų donoru bei po savo mirties tinkamus organus ar audinius padovanoti gydymo laukiančiam asmeniui, taip suteikiant jam galimybę atgauti gyvenimo kokybę.

Anykščių kultūros centre sveikai intonuotas ir atvirai šmaikštus Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“

Profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi“, vyksiančiame Anykščių kultūros centre spalio 19 d. 18 val. žiūrovai turės galimybę išvysti         Valstybinio Vilniaus mažajo teatro ukrainiečių režisieriaus Staso Žyrkovo spektaklį „Saša, išnešk šiukšles“ pagal ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę.

   Pirmą kartą teatro istorijoje šio spektaklio repeticijos vyko ir nuotoliu – režisierius, būdamas karo niokojamoje Ukrainoje, aktorius repeticijų salėje stebėjo kompiuterio ekrane. Kūrybos tokios neeilinės aplinkybės nesustabdė, Stasui Žyrkovui pavyko atvažiuoti į Lietuvą ir likusias aštuonias dienas iki premjeros ruoštis gyvai. Spektaklis buvo jautriai pasitiktas žiūrovų sausakimšoje Vilniaus mažojo teatro salėje, o eskizas „Saša, išnešk šiukšles“ pernai tapo vienu iš festivalio „DramaFest“ nugalėtojų.

   Vieno iš naujosios Ukrainos režisierių bangos lyderių Staso Žyrkovo spektaklyje „Saša, išnešk šiukšles“ pagal to paties pavadinimo ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę kalbama apie šiuolaikinę Ukrainą, Maidano atgarsius, nelengvą ukrainiečių moterų dalią. Pavadinime minimas Saša (akt. Tomas Strina) – neseniai miręs karininkas, manantis, kad mirtis – visiškai nederamas pasiteisinimas prisiekusiam ginti tėvynę. Dėl to jis yra pasiryžęs grįžti į šį pasaulį, į politinių neramumų kamuojamą Ukrainą, ir eiti į mūšio lauką. Jo našlė (akt. Neringa Būtytė) bei nėščia podukra (akt. Miglė Polikevičiūtė) su tuo nesutinka, jos nenori dar kartą patirti netekties skausmo. Kūrinys, kuriame galima atpažinti ukrainiečių literatūros misticizmo tradiciją, klausia, kaip gyventi, praradus artimą žmogų, kaip susitaikyti su mirtimi.

   Nors pjesėje yra aiškių užuominų į neseną Ukrainos istoriją, skirtingus žanrus supinantis kūrinys kartu atskleidžia archetipines santykių temas ir istorijos kataklizmų poveikį paprastų žmonių gyvenimui. „Pjesė „Saša, išnešk šiukšles“ buvo parašyta 2014 m. Kiek anksčiau mirė mano patėvis, jis buvo pulkininkas. Man tai buvo skaudi netektis. Karui prasidėjus, galvojau, ką jis darytų dabar, jei būtų gyvas. Tai tapo šio kūrinio įkvėpimu“, – sako pjesės autorė Natalija Vorožbit.Per jaudinančią ir siurrealistišką vienos šeimos istoriją N. Vorožbit nesentimentaliai apmąsto karo įtaką žmonių likimams. Taip pat pjesėje įtaigiai parodyta, kaip skirtingai į karą žiūri vyrai ir moterys.

   „Vykstant karui vaidinti ukrainiečių spektaklyje apie skaudulius yra didelė atsakomybė. Spektaklis įvyko, mes jį vaidiname teatre ir ateina žiūrovai, mes nesame uždaryti, esame tarsi saugūs, neišplėšti, neišdraskyti. Tai – dovana“, – apie spektaklio reikšmę kalba aktorė Neringa Būtytė.

   „Man atrodo, kad su artimų žmonių netektimi iki galo susitaikyti visgi neįmanoma. Manau, kad žmogus visą gyvenimą gyvena bandydamas suprasti mirtį, pabėgti nuo jos, susitarti su ja… Pjesėje paliečiama mirties tema šiomis dienomis yra itin aktuali, mat dabar mirtis labai priartėjo, jos baimę, alsavimą mes jaučiame kasdien. Ši tema labai aktuali šiuo metu, mat milijonai žmonių dabar patiria tą patį košmarą, kuris daugelį palietė jau anuomet, 2014-aisiais, – praranda artimuosius, namus, savo žemę. Jie nežino, ar galės ir turės kur grįžti. Kita vertus, spektaklis turi ir neabejotiną istorinę misiją, perspektyvą – čia parodoma, nuo ko viskas prasidėjo – paliečiamas pradinis šių dienų karo taškas, kurį mes visi tąkart pražiūrėjome…“, – sako režisierius S. Žyrkovas.

   Spektaklio kūrybinė grupė: režisierius – Stasas Žyrkovas (Ukraina), kompozitorius – Bohdanas Lysenko (Ukraina), scenografas, kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis, režisieriaus padėjėja – Jūratė Mikaliūnienė. Vaidina: Neringa Būtytė, Miglė Polikevičiūtė, Tomas Stirna.

   Atsiliepimai žiniasklaidoje apie spektaklį „Saša, išnešk šiukšles”: Seniai šitaip sveikai intonuoto, atviro teatro nebuvo mūsų niūriuose teatruose. Juoko ir ašarų atseikėta skoningai (Jūratė Visockaitė „S. Becketto ir N. Vorožbit dialogas“, Literatūra ir menas). Laiko vientisumą lemia aktorių vaidyba – groteskiška, sąmoningai perspausta, perdėm išraiškinga ir rėksminga. Būdinga ir tinkanti absurdo teatrui (Aušra Kaminskaitė „Žaisti karo dokumentiką pavojinga ir teatre“, Menų faktūra). Spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ skirtas kiekvienam, laidojusiam savo artimuosius, pačius mylimiausius ir svarbiausius žmones, be kurių tolesnis gyvenimas gali atrodyti nebeįmanomas (Ingrida Ragelskienė „Dievas motina, duktė ir Saša – šventoji dvasia“, 7 meno dienos).

   Spektaklį „Saša, išnešk šiukšles“ kviečiame išvysti spalio 19 d. 18 val. Anykščių kultūros centre. Spektaklio trukmė 1.40 val. Bilietus platina Anykščių kultūros centro kasa ir bilietai.lt.

—————————

   Daugiau informacijos:

Komunikacijos koordinatorė
Kornelija Anelauskaitė
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Gedimino pr. 22, Vilnius

[email protected]

 

Nuaidėjo jau 17-asis festivalis – konkursas ,,Skrendanti muzikos paukštė – 2022”

   Štai ir nuaidėjo jau 17-asis kaimų ir mažų miestelių romansinio dainavimo kolektyvų ir vokalinių ansamblių festivalis – konkursas ,,Skrendanti muzikos paukštė – 2022”!

   Festivalyje – konkurse dalyvavo net 9 kolektyvai iš Anykščių, Panevėžio, Kupiškio, Ignalinos, Pasvalio, Utenos. Romantinio dainavimo kategorijoje pirma vieta neskirta, antroji vieta atiteko Anykščių kultūros centro Burbiškio skyriaus „,Pivonija“ (vad. Robertas Raišelis) kolektyvui ,trečiąją vietą pelnė Kupiškio kultūros centro, Subačiaus padalinio moterų vokalinis ansamblis, „Luknė,“ (vad. Irena Jėčiuvienė).

   Vokalinių ansamblių kategorijoje trečioji vieta atiteko Panevėžio r., Raguvos seniūnijos kultūros centro moterų vokaliniam ansambliui „Baladė“ (vad. Rima Žudienė). Antrąją vietą pelnė Kupiškio kultūros centro, Noriūnų padalinio moterų vokalinis ansamblis „Naktakė“ (vad. Irena Jėčiuvienė). Pirmoji vieta skirta dviems kolektyvams: Pasvalio kultūros centro Joniškėlio skyriaus moterų vokaliniam ansambliui „Kvinta“ (vad. Jolanta Giedraitienė) ir Ignalinos Didžiasalio padalininio vokaliniam trio „Vėtrungė“ (vad. Valentina Sinkevič).

   Sveikiname konkurso dalyvius!

     Nuotraukos Stasio Sudeikio.

 

 

Stiprinamas kultūros centrų vaidmuo: nuo bendruomenės įtraukimo, kultūrinio verslumo iki savivaldybių bei nevyriausybinio sektoriaus įgalinimo

    Kultūros ministerijos teikimu Vyriausybė pritarė Kultūros centrų įstatymo pakeitimo projektui ir teiks jį Seimui.

   Įstatymo pakeitimais siekiama kompleksiškai peržiūrėti ir išsamiau reglamentuoti kultūros centrų sistemą, kultūros centrų teisinį statusą, tinklą, valdymą, veiklą, finansavimą, vadovų darbo santykius bei kitus su kultūros centrų veikla susijusius santykius.

   „Šiuolaikiniai kultūros centrai savo veiklos pobūdžiu, kuriamomis ir teikiamomis kultūros paslaugomis yra tapę ne tik tradicijų tęstinumo, kultūrinių, edukacinių, socialinių iniciatyvų organizavimo, bet ir inovacijų erdvėmis. Naujos įstatymo nuostatos visų pirma stiprina kultūros centrų vaidmenį bei atveria platesnes galimybes kiekvienam bendruomenės nariui dalyvauti kultūroje, o kultūros centrams teikiant kokybiškas paslaugas, plėsti jų  įvairovę, kartu mažinant visuomenės kultūrinę atskirtį“, – teigia kultūros ministras Simonas Kairys.

   Įstatymo projektu išplėstos ir naujai išdėstytos kultūros centrų funkcijos, ypatingą dėmesį skiriant istorinės atminties aktualizavimui, pilietiškumo ugdymui, vietos ir regiono kultūrinio savitumo skatinimui, kultūrinei edukacijai, tarptautiškumui ir tarpkultūriškumui, bendradarbiavimui su nevyriausybinėmis organizacijomis ir kultūrinio verslumo skatinimui.

  Taip pat keičiasi kultūros centrų tinklo formavimo principai: atsisakoma kultūros centrų akreditavimo ir skirstymo į kategorijas. Nustatoma, kad kultūros centrų tinklą sudaro Lietuvos nacionalinis kultūros centras, savivaldybių kultūros centrai ir kiti kultūros centrai, pagal sritį kultūros centrai skirstomi į daugiasričius ir specializuotus.

  Įstatymo pataisos leis sustiprinti savivaldybių vaidmenį, užtikrinant ir koordinuojant kultūros centruose teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir sklaidą visoje savivaldybės teritorijoje, taip pat įgalins glaudesnį bendradarbiavimą tarp savivaldybių teikiant trūkstamas kultūros paslaugas. Nustatoma galimybė kelioms savivaldybėms steigti bendrą kultūros centrą, kurio juridinis statusas būtų viešoji įstaiga.

  Pataisos taip pat leis kurti palankesnes darbo sąlygas regionuose, kurie susiduria su aukštos kompetencijos ir tinkamo išsilavinimo kultūros įstaigų vadovų trūkumu, nustatant savivaldybės kultūros centrų vadovų skyrimo į pareigas antrajai kadencijai tvarką: sudaroma galimybė savivaldybių kultūros centrų vadovams dirbti dvi kadencijas iš eilės be viešo konkurso.

   Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo

   Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos informacija

Įvyko jau antrasis respublikinis meninio skaitymo ir kūrybos festivalis ,,Žodžio kelias“

    Rugsėjo 30 d. Anykščių kultūros centre vyko jau antrasis respublikinis meninio skaitymo ir kūrybos festivalis ,,Žodžio kelias“ sukvietęs skaitovus iš Anykščių, Ukmergės, Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių, Mažeikių, Ignalinos, Molėtų, Elektrėnų, Vilniaus, Kauno, Jonavos, Pasvalio, Panevėžio, Širvintų ir Utenos rajonų.

       Tai kol kas vienintelis Lietuvoje tokio pobūdžio literatūrinis – kūrybinis projektas, skatinantis jaunų žmonių tarpe lietuvių literatūros pažinimą, ugdantis kūrybiškumą, fantaziją, lavinantis balso formavimo galimybes, skatinantis raiškų skaitymą, sceninę kalbą, laikyseną, ugdantis laisvą, empatišką asmenybę, Projekto organizuojamų veiklų tikslas yra paskatinti vaikus, vadovus, mokytojus ugdyti pagarbą meniniam, lietuviškam žodžiui, unikaliai lietuvių kalbai bei lietuvių tarmėms.

    Festivalis buvo suskirstytas į tris kategorijas: 5-8 kl. skaitovai, 9-12 kl. skaitovai ir poetinės, meninės kompozicijos.

   Skelbiame ryškiausius festivalio skaitovus. Skaitovų meninėje 5-8 kl. kategorijoje ryškiausiai pasirodžiusiais išrinkti: Berta Achramenkaitė, 5 kl., Klaipėdos rajono, Gargždų muzikos mokykla. Berta pateikė Jono Avyžiaus kūrinio ,,Bardo nuotykiai ir žygiai“ ištrauką. Ją ruošė mokytoja Laima Jusčienė. Kajus Dubovskis, 7 kl., Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija. Mokinys pateikė Juozo Erlicko eilėraštį ,,Ugnelė“. Kajų ruošė mokytoja Andželika Vitkūnienė.

     Skaitovų meninėje 9-12 kl. kategorijoje ryškiausiai pasirodžiusiais išrinkti: Rusnė Poškutė, 10b kl., Akmenės rajono Akmenės gimnazija. Moksleivė pristatė Ievos Toleikytės apsakymų ,,Garstyčių namas“ ištrauką. Moksleivę ruošė mokytoja Jūratė Mikalauskienė. Augustė Buligynaitė, 2 gimnazijos klasės mokinė iš Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos, pateikė ištrauką iš Emilijos Liegutės apsakymų ,,Gerumo diena“. Augustę ruošė mokytoja Elvyra Kasperavičienė. Julija Kurgrytė, 12 kl., Akmenės rajono Akmenės gimnazija. Ji susirinkusiesiems pateikė Antano A. Jonyno eilėraštį „Paseksiu pasaką“. Elvyrą ruošė mokytoja Jūratė Mikalauskienė.

    Ryškiausiomis poetinėmis kompozicijomis išrinktos: poetinė kompozicija ,,Istorijų ratas“. Tekstų autorius: Linas Bitvinskas. Ją atliko Anykščių Antano Baranausko 6 klasės mokiniai: Smiltė Verželytė, Liepa Laskauskaitė, Augustė Švedaitė, Augustė Mikulionytė, Liudas Žemaitis, Domantas Mikšta, Kasparas Žigas. Mokinius ruošė režisierė Alvyra Simanonienė. Poetinė kompozicija ,,Duobė“. Tekstų autorė: Evelina Daciūtė. Ją atliko Vilniaus r. Pagirių gimnazijos teatro studija „Faktas“. Teatro studiją ruošė mokytojas Vidmantas Fijalkauskas.

  Ryškiausius festivalio skaitovus sveikino kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė ir Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius. Po apdovanojimų susirinkusiųjų laukė aktorės Aldonos Vilutytės ir Andriaus Zalieskos muzikos ir poezijos vakaras „Pasinesusikalbėjimai“.

    Sveikiname festivalio laureatus! Taip pat nuoširdžiai dėkojame visiems respublikinio jaunųjų skaitovų festivalio „Žodžio kelias“ dalyviams, kompetentingai komisijai ir festivalio rėmėjams, Lietuvos kultūros tarybai ir Anykščių rajono savivaldybei.

        

 

Anykščių kultūros centro informacija

„Metų ratu per išnykusius kaimus…“

   Jau tradicija tapusi Mačionių kaimo jubiliatų pagerbimo šventė, skaičiuoja antrą dešimtmetį. Susibėga jaunas ir senas, kuris šiame kaime gyveno, gyvena ir dar ilgai gyvens. Tačiau pernai ši šventė įgavo kitokią prasmę, nes jos metu buvo oficialiai pristatytas skulptūrų parkas, skirtas išnykusių kaimų atminimui.

   Tad jau praėjusį šeštadienį, rugsėjo 17 d. Anykščių kultūros centro Mačionių skyriuje vyko šis tradicinis ilgai visų lauktas bendruomenės renginys.

   Bendruomenėje šis renginys yra įprastas, kartojamas jau daug metų, bet renginio turinys kaskart vis naujas. Šiemet mūsų šventė susidarė iš dviejų dalių: pradžioje visi susirinkome kieme, Išnykusių kaimų kalvelėje. Visi kartu klausėmės nuostabių Anykščių kultūros centro Moterų kanklių ansamblio „Laumakė“ (vad. Asta Motuzienė) atliekamų kurinių, kraštotyrininko Jono Sriubo pasakojimo apie išnykusį Legeniškio kaimą. Dalyviai pasidalino savo prisiminimais.

   Šiemet pasodinome hortenzijų gojelį kiekvienam išnykusiam kaimui. Buvo jautru matyti, kaip buvę to kaimo žmonės ar jų vaikaičiai sodino atminimo krūmelį. Tegul kitą pavasarį visus pradžiugins pirmieji žiedai. Mačionių kaimo vaikai pabėrė prie akmenėlių šių metų derliaus grūdų, kad išskridę paukščiai ir svetur išvykę, mūsų žmonės sugrįžtų namo į gimtinę. Kanklių garsų lydimi visi dalyviai sugužėjo į salę, kurioje tęsėsi šventė: metų ratas kiekvienam sukasi ir sukasi, kam būtų dešimt ar devyniasdešimt… Gražiausios tautinės juostos, gėlės, dovanos, kaimynų, bičiulių apkabinimai lyg atlygis už kartu praleistus metus. O ansamblio ,,Trivašis“ vyrai (vad. Arūnas Bauža) kiekvienam dovanojo muzikinį kūrinį.

   Mes nenorime, kad daugėtų išnykusių kaimų sąrašas, svajojame, kad rasis naujakurys, kuriam visi kartu padovanosime naujos trobos slenksčio akmenį  su išsaugotu vietovardžiu.

   Anykščių kultūros centro, Mačionių skyriaus padalinio vadovė Aldona Kvaselienė

 

Dramaturgijos festivalį „Pakeleivingi“ atveria Romo Kalantos protestui skirtas spektaklis

   Anykščių kultūros centre prasidedantis dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi” duris atvers jau spalio 6 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliu „Kauno pavasaris’72“. Tai kūrinys, įkvėptas Romo Kalantos ir 1972 m. gegužės vidurio įvykių Kaune. Režisierius ir dramaturgas Jonas Tertelis ir dramaturgas Andrius Jevsejevas kartu su kūrybine komanda šiame kūrinyje svarsto, kaip praeities įvykiai rezonuoja su dabartimi.

   Spektaklio ašimi tapo realus įvykis – 1972 m. gegužės 14 d.  protesto prieš sovietinę santvarką vardan Kauno Miesto sode susidegino 19-metis jaunuolis, o po šio pasiaukojimo akto nuvilnijo jaunimo pasipriešinimo sovietų valdžios ir jėgos struktūroms banga. Kūrinyje pagrindinis dėmesys perkeliamas nuo Romo Kalantos asmenybės prie jį supusios visuomenės ir konteksto, susijusio su šiuo protesto aktu.

   „Nusprendėme Kalantą palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoje to – suprasti tuometinį pasaulį, surasti kelią, kaip tą istoriją papasakoti jaunajai, nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome? Mums pasirodė svarbu kalbėti, kaip praeities įvykiai keičia dabarties suvokimą. Svarbi diskusija, nes temų yra ne viena: yra protestai, individualus pasipriešinimo santvarkai aktas, savižudybė, pasekmės ir poveikis likimams. Labai daug temų. Nėra vieno klausimo ir vieno atsakymo,“ – sako režisierius Jonas Tertelis.

   Spektaklio kūrybinė komanda ieškojo universalių situacijų ir istorijų, leidžiančių jaunai aktorių komandai „čia ir dabar“ kurti emocinių ir socialinių įtampų tarp žmogaus ir visuomenės, tarp individualios raiškos poreikio ir asmens priklausomybės nuo griežtomis bendrabūvio ir santykio su valdžia taisyklėmis paremtos santvarkos kupiną teatrinę realybę. O taip pat – atrasti prasminių sąsajų tarp vadinamojo brežnevinio „sąstingio“ laikų visuomenės ir šiuolaikinio liberalaus vakarų pasaulio, kuriame, regis, mėgaujantis kone nevaržomomis asmeninėmis ir kūrybinėmis laisvėmis, retokai pavyksta mobilizuotis bendram tikslui, visuomenę vienijantiems siekiams ir idėjoms. Komanda nesiima kritiškai vertinti anuometinės visuomenės, neaukština šiandieninio vakarietiškų vertybių pasaulio, tačiau siekia žaismingai išryškinti paralelę tarp ano meto ir šiandienos Lietuvos visuomenės, veikiamos įvairių geopolitinių, socialinių ir emocinių kontekstų, bei kelia klausimą: ar tikrai R. Kalantos pasiaukojimo aktas bei jo išprovokuoti įvykiai yra vien tik praeitis ir ar tikrai istorija kartojasi?

   Spektaklio personažai aprengti juodais stilizuotais drabužiais, scenografijos elementai – betoninės gatvės fragmentas, monolitas. Dailininkė Renata Valčik teigė, kad jai norėjosi atspindėti estetine prasme beveidį laikotarpį, kuomet visi miesteliai ir miestai buvo suvienodėję, identiškų spalvų, išplanavimų: „Galima manyti, kad scenoje matoma atkurta Laisvės alėja, ar bet kuri kita socialistinė erdvė. Viskas yra autentiška, kėdės suolas. Kostiumai taip pat yra autentiški, – surinkti darbo chalatai, vėliau jie nudažyti. Tikslas, kad kostiumai atspindėtų skirtingus sociumo atstovus. Yra hipio drabužis, funkcionieriaus kostiumas, mokyklinė uniforma, – sąmoningai parinkti atpažįstami siluetai. Jie kaip  fosilijos, nuo laiko suanglėję ir suakmenėję. Juoda spalva pasirinkta sąmoningai kaip šešėliai. Drabužiai nėra minkšti, bet kieti, nelankstūs tarsi kiautas, kuris diktuoja formą, kūno padėtį, tuo pačiu duoda amžiaus ženklą.“

   Muzikinį takelį spektakliui sukūrė kompozitorius Martynas Bialobžeskis, o šviesas – Julius Kuršis. Vaidina aktoriai: Martyna Gedvilaitė, Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Goda Petkutė, Saulė Sakalauskaitė.

   Spektaklis yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

   Bilietai platinami: Anykščių kultūros centro kasoje ir teatro sistemoje https://dramosteatras.koobin.com/kauno_pavasaris

   Bilietų kaina: 15 Eur. (senjorams, moksleiviams, studentams, neįgaliesiems 12 Eur.)

   NKDT informacija

   Donato Stankevičiaus nuotraukos